Kunigaikščio Irenėjaus Oginskio rūpesčiu Rietavo bažnyčios statyba prasidėjo 1853 m. birželio 9 d. Jos kertinį akmenį pašventino Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Projektą paruošė Prūsijos karališkojo dvaro architektas Fridrichas Augustas Štiuleris (Friedrich August Stuler). Dėl dramatiškos 1863 m. sukilimo atomazgos ir mįslingos I. Oginskio mirties statybos darbai užsitęsė iki 1874 m. Jų užbaigimu rūpinosi kunigaikščio žmona Olga ir sūnus Bogdanas.Dėl architektūrinio išraiškingumo neoromaninio stiliaus Rietavo šventovė tapo visos Žemaitijos pasididžiavimu. Ją puošia Briuselyje Leono Bukno (Leon Bukneu) dirbtuvėse sukurti penki marmuriniai altoriai, išraiškingi kunigaikščio Irenėjaus Oginskio ir jo žmonos Olgos biustai, kuriuos sukūrė skulptorius Pjeras Armandas Katje (Pjere Armand Catier). Išraiškingos ir stacijos, kurios buvo pargabentos iš Poznanės, taip pat vietos meistrų darbo ąžuolinės klausyklos, sakykla, ąžuolinių krėslų ložė už didžiojo altoriaus, kurioje iškilmių metu įsikurdavo kamerinis orkestras. Centrinės ir šoninės navų grindys padengtos pilko ir juodo smiltainio, o apsidinėje dalyje – balto ir juodo marmuro plokštėmis.Rietavo pasididžiavimas – istorinis 100 lempučių sietynas, siūbuojantis po centrinio kupolo skliautais. Jis primena, kad čia 1892 m. Šv. Velykų rytmetį pirmą kartą nušvito elektros šviesa. deja, iki mūsų dienų neišliko Drezdeno vargonų meistro Karlo Eduardo Jemlicho (K.E. Jemlich) pastatyti unikalaus tembro 26 registrų vargonai. Prasidėjus II pasauliniam karui, 1941 m. jie buvo sudaužyti bombardavimo metu. 2001–2018 m. sutelktomis Kultūros paveldo departamento, Rietavo savivaldybės ir visų Rietavo parapijos tikinčiųjų pastangomis, įgyvendinus restauravimo darbų programą, Rietavo bažnyčia vėl nušvito unikaliu savo grožiu ir didybe. Jos durys atviros visiems, kas ieško dvasinės atgaivos šaltinio, nesunaikinamų istorinės atminties ir tapatybės ženklų.
Atsiliepimai