Vaikystė ir moksleiviškos dienos prabėgo Rietave. 1964 m., baigęs Rietavo vidurinę mokyklą, studijas tęsė Kauno politechnikos institute. Savarankiško gyvenimo kelią pradėjo Vilniuje, kuriame prabėgo 30 brandžiausių gyvenimo metų.
1977-1987 m. dirbo Vilniaus Vykdomojo komiteto Butų ūkio vadovu.
1988-1991 m., turėdamas daug idėjų, planų, kaip atstatyti Vilniaus senamiestį, įkūrė Vilniaus senamiesčio regeneravimo valdybą ir penkis metus dirbo jos vadovu.
1991 m. įkuriama valstybinė įmonė “Paminklai”, o vėliau specialios paskirties UAB “Lietuvos paminklai”, kuriai vadovavo iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Šiandien restauruojamas Pažaislio vienuolynas, Varnių Šv. Aleksandro, Liškiavos, Palūšės bažnyčios bei daugelis kitų Lietuvos kultūros paminklų. Už tai turime būti dėkingi A. Jociui. Reikia manyti, kad nenumaldomą istorinės atminties, kultūros vertybių išsaugojimo troškulį jo vaizduotėje suformavo turtinga Rietavo istorinė praeitis ir aplinka, kurioje prabėgo jo vaikystė.
1990-1996 m. jo veikla glaudžiai siejasi su Rietavo kultūros paveldo gelbėjimo darbais. A. Jocys tvirtino, jog kunigaikščių švietėjiška, kultūrinė veikla XIX-XX a. sandūroje per daug vertinga visai Lietuvai, kad leistume jai dūlėti nežinomybėje. Pastangos nenuėjo veltui: įsižiebė atstatyti Oginskių rūmų parterio žibintai, sušvito iš nebūties prikeltas rūmų portikas, atstatyti Baltieji vartai, sugrįžo į savo vagą Jūros upė, o buvusioje kng. Oginskių muzikos mokykloje atvėrė duris muziejus. Tai tik dalelė Rietavo kultūros paveldo gelbėjimo darbų, neatsiejamų nuo A. Jocio veiklos.
A. Jocys buvo ne tik kultūros paveldo puoselėtojas. Jis buvo rašytojas, poetas, publicistas. Jis gyveno savo paties sugalvotoje Meilės planetoje, apie kurią kasdien sukasi devyni žmogiškojo gyvenimo žvaigždynai: Tikėjimo, Proto, Dvasingumo, Šeimos, Doros, Sąžinės, Tiesos, Ištikimybės ir Darbo.
Alfonsas turėjo labai gražų balsą, mokėjo daugybę liaudies dainų. Dar būdamas studentu, pradėjo spausdinti eilėraščius, aforizmus, straipsnius.
1983 m.išleido aforizmų knygą “Mintys minta mintimis”.
1990 m. išėjo apybraižų knyga “Lenkiuosi brangiausiam žmogui”.
1993 m. išėjo aforizmų, afogramų ir eilėraščių knyga “Laimės kaukė”.
2006 m., švenčiant Alfonso Jocio 60-ąsias gimimo metines, žmonos Vidos Jocienės rūpesčiu, remiant ir Rietavo savivaldybei, iš spaudos išėjo Alfonso kūrybos tritomis: “Seno šėpo šypsena”(satyra), “Minties veidai” (aforizmai), “Ieškojau nesavos žvaigždės” (lyrika).
Alfonsas Jocys buvo tvirtos valios, plačios erudicijos ir kompetencijos asmenybė, gėrio įsikūnijimas.
1996 m. rugpjūčio 23 d. po ilgos ir sunkios ligos amžinam poilsiui jį priglaudė Vilniaus Antakalnio kapinių pušys.
Atsiliepimai